10 dalis. Tęsinys
Antrasis „aš”
Stipraus nepasitenkinimo savimi jausmo viena iš priežasčių yra tai, kad mums trūko mus įkvepiančių asmenybių. Tai yra trūkstama mūsų psichologinės savimonės dalis, kurią gali užpildyti sukurtas įsivaizduojamasis antrasis „aš“. Antroji mūsų savastis yra tiesiog „alter ego”, kurį mes sukuriame pagal mūsų idealizuojamų asmenų gyvenimus ir kuriuos vėliau naudojame kaip idealą, aplink kurį galima formuoti naujus minčių ir elgesio modelius. Antrasis mūsų „aš“, kitaip tariant, yra tas, kas mes būtume, jei mūsų gyvenimas būtų praleistas mėgdžiojant įkvepiančius asmenybių vaidmenų įvaizdžius, o ne likti išgraviruotam pagal mums duotas pradines roles iš artimiausios aplinkos.
Antrojo „aš“ kūrimas prasideda ieškant žmonių, kuriuos laikome vertais mūsų imitavimo. Galbūt nepažįstame nė vieno asmeniškai tinkamo šiam tikslui, tačiau yra nesuskaičiuojama daugybė puikių praeities ar šių laikų asmenybių, vertų mūsų dėmesio. Pasirinkę keletą pavyzdžių, turėtume skirti laiko jų gyvenimo studijoms. Norėkime būti Saboniais, Vydūnais, Parulskiais, Grybauskaitėmis, Amstrongais, Jungais, Jobs’ais, Bezos’ais, Eilish’omis, motinomis Terezomis ir visomis kitomis asmenybėmis iš sąrašo, kuris yra begalinis. Mes turime žinoti, kas juos padarė puikiais, kokius asmenybės bruožus jie išsiugdė, kaip jie elgėsi negandų akivaizdoje ir kaip įveikė iššūkius.
„Išmintingas žmogus visada turi eiti didžių žmonių įveiktais keliais ir mėgdžioti tuos, kurie buvo aukščiausio lygio, kad, jei ir jo sugebėjimai neprilygtų jų, bent jau jis tuo pasinaudotų. Tegul jis elgiasi kaip tie sumanūs lankininkai, kurie, ketindami pataikyti į taikinį, kuris dar atrodo labai tolimas, ir žinodami lanko stiprumo ribas, taikosi į ženklą daug aukštesnį nei taikinys, bet ne dėl to kad pasinaudodami savo jėga ar strėle pataikytų į tokį didelį aukštį, bet pasinaudodami aukščiausiu įmanomu tikslu jie pasiektų savo tikruosius tikslus.“ Niccolò Machiavelli, „The Prince“
Tačiau kurdami savo antrąjį „aš“ turėtume būti atsargūs ir nepadaryti klaidos, visiškai ignoruodami tai, kas mes esame dabar. Antrasis mūsų „aš“ neturėtų nei puikuotis nauja realybe, nei kovoti su asmenine natūra. Turime žinoti savo prigimtines stipriąsias ir silpnąsias puses ir integruoti jas į savo antrojo „aš“ sampratą. Taigi svarbi bet kurios antrojo „aš” savybė turėtų būti sugebėjimas identifikuoti ir priimti tai, ko negalima pakeisti. Neveltui posakis „nuo savęs nepabėgsi” yra gajus ir mes kiekvienas esame ne kartą jį paminėję matydami artimųjų ar savo paties elgesį. Tad „antrojo aš” fantazija-terapija yra svarbus įrankis, būdas suvokti, kad yra įmanoma pakeisti savo paties suformuotą neigiamą požiūrį, kad galima įtakoti savo paties elgseną, ir abejonių akimirkomis pasielgti taip, kaip elgtųsi pasirinktas idealas. Mes nesiekiame tapti kitu žmogumi, mes ketiname tapti geresniu savuoju „aš”.
Kai suformuluojame idėją, kuo norėtume tapti, turėtume pasistengti tiek, kad gebėtume parašyti savo antrojo „aš” charakterio eskizą. Kokie yra šio žmogaus išskirtiniai bruožai? Kuo jis ar ji skiriasi nuo to, kaip mes elgiamės dabar, ir kaip jis ar ji reaguotų į iššūkius, su kuriais šiuo metu susiduriame? Šis juoda ant balto eskizas gali paversti mūsų antrąjį „aš“ realesniu ir suteiks mums svarbios informacijos antrajam šio proceso etapui, tai yra mūsų antrojo „aš“ panaudojimui kaip sveikai eskapizmo priemonei. Antrasis mūsų „aš“ turi tapti mūsų „alter ego”, o mūsų tikslas turėtų būti kuo daugiau laiko praleisti to žmogaus būsenoje, kuriuo norime tapti, ir mažiau laiko būti tokiu, koks esame dabar.
Vieną metodą, kurį galime naudoti leisdamiesi į šį žygį, sukūrė psichologas George’as Kelly ir jis vadinamas „fiksuoto vaidmens terapija (fixed-role theraphy)“. Ši terapija yra psichoterapinė technika, kurios metu žmogus paprašomas nupiešti charakterio eskizą to žmogaus, kuo jis norėtų tapti ir kuris bent vienu reikšmingu bruožu skiriasi nuo to, kas jis yra dabar. Sukūrus šią alternatyvią savimonę kuri mūsų atveju yra antrasis „aš“, kitas žingsnis, kaip paaiškina Michaelas Mahoney:
“. . .prisiimti svarbų riboto laiko įsipareigojimą slapto asmeninio eksperimento forma. Eksperimento tikslas – kelias savaites elgtis taip, tarsi jis būtų tas kitas veikėjas. Kelly pabrėžia, kad asmeniui sutikus su eksperimentu, svarbu jį pradėti nedelsiant. . . Svarbu tai, kad asmuo neinformuotų aplinkinių apie eksperimentą – noras pasidalyti paslaptimi su draugais ar sutuoktiniais yra natūrali nerimo ar sumišimo naujoje situacijoje išraiška. Tačiau Kelly teigia, kad jei kiti žinotų apie laikiną eksperimento pobūdį, visas užmojis taptų paprasčiausia mankšta, o ne realiu bandymu. Kai asmuo gauna grįžtamąjį ryšį iš aplinkinių, kad jis elgiasi kitaip arba keistai, tai reiškia, kad jam sekasi įgyvendinti savo siekius.“ Michael Mahoney, Konstruktyvi psichoterapija
Šio eksperimento tikslas, pasak George’o Kelly, yra „… suvokti, kad čia ir dabar mūsų giliausia asmenybė yra kažkas, ką mes patys sukuriame eidami kartu, o ne kažkas, ką mes atrandame savo viduje ar leidžiamės primesti [mums] iš išorės“. (George’as Kelly’as, Fiksuoto vaidmens terapija). Bandydami šį eksperimentą, mes laikas nuo laiko atitrūksime nuo charakterio, tačiau svarbu kuo greičiau sugrįžti ir veikti kaip savo antrasis „aš“. Šiais svarbiais momentais gali būti naudinga būti susikūrus ritualą, kuris simbolizuotų ir palengvintų mūsų virsmą savo antruoju „aš“. Toddas Hermanas, „Alter Ego Effect“ autorius ir aukščiausio lygio atletų treneris, įspėja, kad ši technika veiks tik tada, jei mūsų pasirinkti ritualizuoti veiksmai bus atliekami tik tais atvejais, kai mums reikia suaktyvinti perėjimą į antrąjį „aš“. Vienas ritualo, kurį rekomenduoja Hermanas, pavyzdys yra nešiotis dėžutę „Tic Tacs“ ir kiekvieną kartą įsimesti vieną į burną, kai mums reikia susigrąžinti charakterį. Arba kaip Hermannas paaiškina savo treniruojamiems atletams:
„Prieš eidami į lauką, išgerkite vieną iš šių mažų tablečių ir įsivaizduokite, kad joje yra antžmoginių savybių, kurias norite suaktyvinti … Noriu, kad jūs trumpam padarytumėte pertraukėlę ir tikrai apgalvotumėte, kas tuoj pasirodys varžybų lauke.“ Toddas Hermanas, „Alter Ego efektas”
Įpročiu tapę veiksmai, kuriuos atlieka ritualas, gali būti stebėtinai veiksmingi ir paskatinti pakeisti mąstymą, reikalingą tam, kad taptume antruoju „aš“. Viena iš puikių praeities asmenybių, supratusių transformacinę ritualo galią, buvo Machiavelli. Jis sugalvojo savo ritualą, kuris padėtų jam persikelti į filosofo, kuris parašys keletą įtakingiausių istorijos traktatų, vaidmenį:
„Atėjus vakarui aš grįžtu namo ir įžengiu į savo studiją; prie įėjimo nusirengiu savo valstiečio drabužius, uždengtus dulkėmis ir nešvarumais, apsivelku kilmingą teismo rūbą ir, tokiu būdu transformavęsis, įeinu į senovės išminčių kiemus, kur maloniai būnu jų priimtas. Aš esu maitinamas tuo maistu, kuris yra tik mano; apie ką aš tik nesiryžtu su jais kalbėti ir paprašyti jų sprendimų priežasčių, jie geranoriškai man atsako; ir taip aš keturias valandas nejaučiu nuovargio, pamirštu visas bėdas, skurdas netrikdo, o mirtis manęs negąsdina; Aš esu absoliučioje šių senovės išminčių valdžioje.“ Niccolò Machiavelli, The Prince
Laikui bėgant, jei ir toliau stropiai elgsimės ir naudosimės ritualu, kad susigrąžintume antrąjį „aš” kiekvieną kartą, kai suklumpame, pamatysime, kad beveik nepastebimai mūsų antrasis „aš“ taps mūsų antrąja prigimtimi. Tačiau, kaip ir visi savęs keitimo eksperimentai, mūsų sėkmė priklausys nuo mūsų drąsos. Mums reikia drąsos veikti kamuojant nerimui, kurį sukels šis eksperimentas, drąsos judėti į priekį nepaisant to, kaip gali būti keista jaustis kitu žmogumi, ir drąsos nepasiduoti suklydimams, kurie neišvengiamai įvyks, kai veiksime kaip savo antrasis „aš”.
Kai užklupusios abejonės grasina mus išvesti iš kelio, ir atgyja stiprus mūsų senų savimeilės įpročių potraukis, yra naudinga priminti sau, kodėl mes darome šį eksperimentą. Turėtume kontrastuoti, koks bus mūsų gyvenimas, jei liksime tokie, kokie esame dabar, lyginant su tuo, koks galėtų būti mūsų gyvenimas, jei kažkaip įkūnytume sveiką transformaciją ir taptume panašesni į antrąjį „aš“. Nors niekada nėra garantijų, kad mums pasiseks, vien tik tikimybė, kad tai gali tapti tikrove turėtų pastūmėti mus į priekį:
„Bet kokiu atveju praktiniam gyvenimui pakanka išganymo GALIMYBĖS. Joks žmogaus prigimties bruožas nėra būdingesnis už jo norą gyventi su galimybe kažkam. GALIMYBĖS buvimas skiria ribą. . . tarp gyvenimo, kurio pagrindinė nata yra pasitraukimas, ir gyvenimo, kurio esminis pagrindas yra viltis. “ William James, „Religinės patirties įvairovė“
