12 dalis. Tęsinys
Vyriškumo ugdymas (2)
Norėdami išsilaisvinti iš psichologinės regresijos gniaužtų ir pradėti siekti tikrojo vyriškumo, turime ugdyti heroišką požiūrį į gyvenimą. Šis požiūris yra išreikštas daugybėje mitų, iš kurių vienas ryškiausių yra germanų pasakojimas apie Tannuerį ir Venerą. Šiame mite į riterį Tannhauserį kreipiasi gražioji deivė Venera, kuri prašo jo prisijungti prie jos ant Venusbergo kalno, kur ji pažada, kad kiekvienas jo noras bus išpildytas jos ir jos palydovių, najadų ir sirenų. Tannhauser priima jos pasiūlymą ir metus išlieka šiame rojiškame moteriškame pasaulyje, tačiau netrukus jis pavargsta ir jį apima gili moralinė abejonė. Ar likti Venusberge, kur išsipildo kiekvienas jo noras ir malonumas? O gal jis turėtų atsisakyti šio pasyvaus ir priklausomo gyvenimo ir vėl grįžti į prasmingą kovą pasaulyje? Po varginančių svarstymų Tannhauseris nusprendžia palikti Venusbergą.
„Aš privalau grįžti į vyrų pasaulį. Aš stoviu pasirengęs kovai, net jei ir tektų mirti bei žengti į nebūtį“. Tannhauser
Komentuodamas šį mitą Davidas Gilmore’as rašo:
„Riteris atsispyrė pačiam primityviausiam malonumo principo kėslui – pagundai nuskęsti visagalės moters rankose, pagundai pasinerti į vaikišką malonumų ir saugumo kokoną“.
Tai ką gi reiškia herojiškas požiūris ir kaip jį ugdyti, kad išvengtume psichologinės regresijos? Pasigilinus į tai, kaip viso pasaulio kultūros suvokia vyriškumą, atsiranda galimybė sudaryti „herojiško vyriškumo žemėlapį“, kurį galime panaudoti siekime subręsti ir peržengti asmens elgseną varžančias „berniukų psichologijos” ribas. Kurdami žemėlapį ar kitaip kelrodį mes taip pat sužinosime, kodėl teiginys, kad vyriškumas yra toksiškas, yra ne tik klaidingas, bet ir pavojingas. Vyriškumas nėra priespaudos įrankis. Tai kultūrinis konstruktas, skirtas skatinti berniukų psichologinį virsmą į vyrus, galinčius palaikyti visuomenės saugumą ir gerovę. Praradus ar iškreipiant vyriškumo idealus, visuomenė tampa pažeidžiama ir yra nebepajėgia atsispirti vidinėms ir išorinėms grėsmėms. Kaip dažnai cituojamas Michael’io Hopf’o posakis: „Silpni vyrai sukuria sunkius laikus“. Arba kaip David Gilmore apibendrina:
„Stereotipiškai yra tikimasi, kad „tikri“ vyrai sutramdys gamtą, kad jie kurs ir puoselės pagrindinius savo visuomenės giminystės ryšius; t.y. valios galia atnaujins ir įamžins socialinę tvarką, kurs vertę iš nieko. Vyriškumo didvyriška savybė slypi jo savikontrolėje ir drausmėje, absoliučiame pasitikėjime savimi, jo psichologinėje autonomijoje“.
„Kelias į vyriškumą yra sunkumais nuklotas.” Ian Burma, Behind the Mask
Šiuolaikinė vyriškumo krizė (aš drįstu teigti, kad taip yra) yra plačiai paplitusios psichologinės regresijos rezultatas. Per daug vyrų pasilieka psichologinėse motinos įsčiose, tampa beviltiškai priklausomi nuo kitų moterų meilės ir susižavėjimo, išsenka nuo apatijos, baimių, neurozių ar patenka į kitų priklausomybių gniaužtus. Jie nemato priežasties stengtis, siekti ir kovoti.
Dabar pabandysime pateikti priešnuodį psichologinei regresijai sudarydami vyriškumo žemėlapį. Šis žemėlapis susideda iš to, ką Davidas Gilmore’as pavadino „vyriškumo vaizdais“, tai yra dorybės ir bruožai, kurie įvairiose kultūrose laikomi esminiais bręstant vyriškumui. Ši vizualizacija gali būti naudojama kaip gairės keičiant mūsų požiūrį ir elgesį, kad įveiktume psichologinę regresiją ir įgytume ir pajaustume vyriškumo pranašumus. Kaip pripažino viso pasaulio ir visos istorijos kultūros, vyrui iš tikrųjų yra tik dvi galimybės: arba pasiekti vyriškumą, arba likti psichologiškai regresuotam ir simboliškai susieti su motinos puse. Kaip aiškina Gilmore:
„… vyriškumo vizualizacija gali būti paaiškinama kaip gynyba nuo amžinojo vaiko viduje, nuo vaikystės, prieš tai, kas kartais vadinama Peterio Peno kompleksu“. David Gilmore, Manhood in the Making
Pirmoji vyriškumo žemėlapio detalė yra asmeninė autonomija. „Norėdami patekti į vyriškumo kelią“, – rašo Gilmore’as, „žmogus turi keliauti lengvai ir pakankamai laisvės atsakymams ir improvizacijai, neapsunkintas, priimti iššūkius. Jis privalo turėti moralinę kapitoniją (captaincy – The jurisdiction of a captain). “ Receptas: „neturi skolų, neturi valdovų, neturi šeimininkų“ reiškia, kad norėdamas pasiekti vyriškumą, biologinis vyras turi ne tik sumažinti savo priklausomybę nuo kitų vyrų, bet, dar svarbiau, nuo kitų moterų. Hildred’as Geertz’as rašo, kad Maroke pagrindinės „rajula“ arba vyriško pasididžiavimo vertybės yra „asmeninė autonomija ir jėga“. („Reikšmė ir tvarka Maroko visuomenėje”).
Anot Geertz’o, didžiausia marokiečių vyrų baimė yra tapti priklausomam nuo dominuojančios moters.
Kitame pavyzdyje, Siera Leonės Mende gentyje pradinės atsivertimo apeigos yra sukurtos tokiu būdu, kad paaugliams būtų suformuotas stiprus pasitikėjimo savimi jausmas. Jaunuolis yra siunčiamas vienas į laukinę gamtą ir yra tikimasi, kad per tam tikrą laiką „pripras prie jos“. (Kenneth Little, Siera Lenono „Mende“ gentis). Jam neduodama nei įrankių, nei atsargų, todėl jis privalo medžioti ir savo išradingumo pagalba bei plikomis rankomis pasistatyti tinkamą pastogę. Tikimasi, kad per šį vienišumo išbandymą berniukas bus priverstas išmokti taisykles „… tos dalies, kurią jis turi atlikti kaip vyras. Tuo siekiama išmokyti jį pasitikėti savimi “. (Kenneth Little, Siera Leonės Mende gentis)
Afrikos Samburu gentyje atsivertimo ritualas skatina jaunus vyrus ugdyti asmeninę autonomiją labiau simboliniu būdu. Tikimasi, kad „Samburu“ berniukai paskutinį kartą praeis pro savo motinos namelį ir prisieks, kad nebevalgys mėsos, kurią „mato bet kuri ištekėjusi moteris“, ir negers pieno, kurio šaltinis yra jo gimtajame kaime. Apibendrindamas šio ritualo prasmę Gilmore rašo:
„Pieno draudimai simbolizuoja dvi tarpusavyje susijusias deklaracijas: pirma, berniukas atsisako maisto priklausomybės nuo savo motinos; antra, jis atsisako nepilnaverčio noro siekti pakaitinio maisto tarp giminaičių ir vyresnių moterų … Šis dvigubas motiniško maitinimo atsisakymas skirtas įprasminti ir palengvinti tiek ritualinę, tiek ir psichodinaminę atsivertimo traumas, nes tai rodo viešą patvirtinimą, kad jis atsisakė motinos krūties savo noru vardant už vėlesnį savo darbo vaisių atlygį. Nuo šiol visos moterys bus traktuojamos kaip maisto gavėjos, o ne maisto davėjos; berniukui nebereikės motinos.“
Su asmeninės autonomijos įvaizdžiu susipina ekonominė nepriklausomybė. Nes vyras netampa pilnai pasitikintis savimi, kol nepradeda gaminti daugiau, nei sunaudoja, kitu atveju jis liks priklausomas nuo kito asmens. Šis ekonominės nepriklausomybės įvaizdis apima vyriškos savimonės visumą, pagal kurią vyrai puoselėja discipliną, atkaklumą, tikslo tvirtumą ir norą naudoti energiją tarnaudami produktyviams siekiams. Pavyzdžiui, kad Brazilijos „Mehinaku“ vyras būtų pripažintas „Vyru“, jis turi būti „… aktyvus, energingas ir darbštus“. (Tom Gregor, Mehinaku). Jis turi keltis pirmasis ryte. Kol kiti vis dar snaudžia, jis jau dirba darbą – aria lauką, ieško žvėrių takų ieškodamas laiminkio ar žvejoja tolimame ežere. Tarp Mehinaku vyrų nuolatos egzistuoja pagarbi baimė ekonominiam nepritekliui. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie mūsų kraštų vyrus.
„Iš tikrųjų vyrai turi siaubingą baimę pasirodyti tingūs ar mieguisti; tinginystė yra tokia pat bloga kaip ir impotencija, nes yra tokia pat sterili“.
Tarp Afrikoje esančių genčių, tokių kaip Masai, Samburu ir Dodoth, vyriškumo siekimas grindžiamas turto ir nuosavybės kaupimu. Tikri vyrai yra tie, kurie tampa sėkmingais galvijų bandų varovais ir savininkais. Kuo žmogus labiau didina bandos galvų skaičių, tuo labiau auga jo „ūgis” – jis tampa „dideliu žmogumi“.
„<…> Samburu atkakliai laikosi nuomonės, kad savarankiškos ekonominės nepriklausomybės auginimas yra suaugusio vyro statuso pagrindas.“ David Gilmore, Manhood in the Making
Šis ekonominės nepriklausomybės siekis nėra tik savanaudiškas. Vyriškumas nėra „toksiškas“; tikri vyrai nėra tik tarnaujantys „sau” ar nesirūpinantys. Praktiškai kiekvienoje pasaulio kultūroje jie yra „dosnūs iki savęs neigimo taško“ (David’as Gilmore’as, „Manhood in the Making“), dažnai įsitraukdami į „dosnumo kovas“ su kitais vyrais. Kuo daugiau vyras dalijasi savo gerbūviu su kitais, tuo daugiau vyriškos galios jam yra suteikiama.
„Vėl ir vėl pastebime, kad „tikri vyrai” yra tie, kurie duoda daugiau nei pasiima; jie tarnauja kitiems … „Ne-vyrai” dažnai yra stigmatizuojami kaip niūrūs ir neišvaizdūs.“ David Gilmore, Manhood in the Making
Tačiau norint sukaupti pakankamai turto ir išteklių tarnauti kitiems, vyras turi išsiugdyti konkurencingą požiūrį, skatinantį ekonominę sėkmę. Kitaip tariant, jam reikia įsisąmoninti tai, ką senovės graikai vadino „agonistine dvasia“. Apie tai – kitoje dalyje.
