Kovos su vidiniu drakonu simbolinė reikšmė
„Tai, kad toks [kolektyvinis] pasąmoninis turinys egzistuoja … yra gerai patvirtintas faktas. Svarbiausias įrodymas šiuo atžvilgiu yra trejų ir ketverių metų vaikų sapnai, tarp kurių dažnai yra tokių stulbinančiai mitologinių kupinų prasmių vaizdų, kad mes galėtume iškart šios sapnus palaikyti užaugusių žmonių svajonėms, jei nežinotume, kas tuos sapnus sapnavo … Iš [kolektyvinės pasąmonės] taip pat kyla tie įžvalgų ir aiškumo blyksniai, kurie sąlygoja patarlę: Vaikai ir kvailiai sako tiesą.“ Carl Jung, The Development of the Personality
Jei vaiko agresyvų savarankiškumo siekimą slopina tėvų bausmės, vaiko galvoje suaktyvėję archetipiniai vaizdiniai gali būti panašūs į tėvus milžinus – Chrono tipo figūrą, kuri, bijodama būti nuversta vieno iš savo vaikų, juos visus praryja. Tačiau dabartiniais laikais, kai dažnu atveju vaiko gyvenime net nėra tėvo, labiau tikėtina, kad motina slopins agresyvų vaiko savarankiškumo siekį, bet ne bausdama, o pati nerimaudama ir reikalaudama meilės. Kai paaiškėja, kad motinos neužtikrintumas yra vaiką žalojantys raštai, motina tampa „vaiką ryjančia motina (a devouring mother)”, ir kaip atsakas į tai iš vaiko pasąmonės iškyla archetipiniai siaubingo moteriškumo atvaizdai.
Siaubingos moteriškumo (Terrible Feminine) atvaizdai, t.y. vaiką engianti motina, yra panašūs į simbolius, kurie per visą laiką ir visame pasaulyje buvo išreikšti daugybėje mitų ir pasakų. Vienas iš labiau žinomų siaubingo moteriškumo vaizdų yra Hanselio ir Gretos ragana, kuri vilioja vaikus į savo pyrago ir cukraus namus, o vėliau juos suvalgo. Indų mitologijoje demonų deivė Kali – dar viena Siaubingo moteriškumo forma – pažemina ir išniekina savo vyrus. Vakaruose gyvatė ar drakonas yra dažniausiai pasikartojantis ir galingiausias siaubingo moteriškumo simbolis. Gyvatės santykis su moterimi žmonijos psichikoje turi ilgą istoriją. Viena vertus, gyvatė vaizduoja galimai nuodingą moteriškos prigimties pusę, parodytą Medūzos pavyzdyje, kuri bet kurį į ją žvelgiantį vyrą paverčia akmeniu – paralyžiuoja vyrus, kai jie tuo tarpu visuomet turėtų judėti į priekį. Tačiau gyvatė taip pat simbolizuoja paslaptingą ir viliojančią moterį. Ir būtent ši dviguba simbolinė reikšmė gyvatę paverčia tinkamu psichologinės regresijos simboliu. Kaip ir „gyvatiškasis” Siaubingas Moteriškumas, mūsų psichologinės regresinės tendencijos mus sukausto, nes jos tuo pat metu yra ir gundančios, ir bauginančios. Kai liekame psichologinėse motinos įsčiose, esame paklusnūs ir priklausomi santykiuose su kitomis moterimis, pasimetę apatijoje ar priklausomybėje nuo alkoholio, narkotikų ar neišsenkančio pornografinio turinio pasiūlos. Mes pilnai nesusivokdami pajaučiame malonumą, kurį mes gauname iš šios mūsų savigraužos. Visais šiais atvejais mes esame veikiami siaubingo moteriškumo – psichologinė regresija užvaldė mūsų sielą.
Jungo studentas Erichas Neumannas:
„Šia prasme Siaubingas Moteriškumas (the Terrible Feminine) tampa žmogaus ego vystymos energijos antiteze; jis tampa sąstingio, regresijos ir mirties simboliu. Bet ši mirtis, kurią siaubingojo moteriškumo simbolis – drakonas – reiškia archetipiškai, nėra tik kažkas pasyvaus; veikiau tai yra gundanti, viliojanti jėga, traukianti žemyn … Pavojus, kuris kyla iš… siaubingo moteriškumo, atitinka regresinį „atsilikimo“ norą pasiduoti, nebesiginti ir leisti sau nukristi į bedugnę. Šis pavojus yra pagrindas to, ką Freudas bandė aiškinti kaip mirties instinktą“. Erich Neumann, The Fear of the Feminine
Atsižvelgiant į tai, kad psichologinė regresija kyla iš noro pasitraukti iš aktyvaus gyvenimo ir nesibaigiančio troškimo rasti paguodą maloniame priklausomybės nuo moters kokone, norėdami įveikti regresiją, turime suaktyvinti savo agresyvų potencialą. „Taip kaip vaikas negalėtų išaugti į savarankišką suaugusįjį, jei jis nebūtų agresyvus, taip norėdamas išlaikyti savo autonomiją, suaugęs asmuo turi ir toliau reikšti bent dalį savo agresyvaus potencialo“. (Anthony Storr, „Agresija“) Norėdami suaktyvinti savo agresiją, galime pakeisti savo gyvenimo būdą, padidindami testosterono lygį, pvz., pradėti aktyviai sportuoti ar pakeisti savo mitybą. Kad įveiktume psichologinę regresiją, mums reikalinga visa agresija, kurią galime įgyti – turime tapti panašūs į mitologinį herojų, įkūnijantį agresijos perteklių, ir tokiu būdu įgyti galią sunaikinti drakoną, sukeliantį chaosą mūsų vidiniame psichologiniame pasaulyje.
Herojaus kova su drakonu vyksta pasikartojančiame mitų modelyje visame pasaulyje. Pirmiausia herojus nusileidžia į tamsų urvą, simbolizuojantį pasąmoningą – regreso drakono buveinę. Ten herojus įsitraukia į ilgą kovą su drakonu ir daugelyje mitų šis mūsų herojų netgi praryja. Galiausiai herojui pavyksta išsilaisvinti iš žvėries pilvo ir nugalėti drakoną, ir tuom jis laimi du trofėjus. Pirmiausia jis išvaduoja gražią mergaitę, nelaisvėje laikomą slibino. Šis mergelės išlaisvinimas ir herojaus sąjunga su ja rodo herojaus santykio su moterimi pasikeitimą. Užmušdamas regresijos slibiną, herojus pirmą kartą tampa pajėgus užmegzti brandžius ir sveikus santykius su kita moterimi.
„Tai, ką herojus nužudo, yra tik tamsioji moters pusė, ir tai jis daro norėdamas išlaisvinti vaisingą ir džiaugsmingą pusę, su kuria ji prisijungia prie jo“. Erich Neumann, The Origins and History of Consciousness
Antra, nužudydamas drakoną, herojus apdovanojamas tuo, ką Jungas pavadino „sunkiai pasiekiamu lobiu“ – laimėjimu, vertingesniu už auksą – tai yra psichologinis atgimimas ir atsinaujinimas.
„Lobis, kurį herojus parsineša iš tamsos urvo, yra gyvenimas: jis pats yra naujai gimęs iš tamsaus pasąmonės motiniško urvo, kuriame jis buvo įstrigęs dėl savo introversijos ar regresijos“. Carl Jung, Symbols of Transformation
Kovai su regresijos drakonu reikia kantrybės ir atkaklumo, nes kai kuriuose iš mūsų regresas yra taip giliai įsišaknijęs mūsų psichikoje, kad jis veikia kaip daugiagalvė gyvatė Hydra, su kuria kovojo Hercules; Nukirtus galvą dėl vieno mūsų regresinių tendencijų pasireiškimo, jos vietoje gali atsirasti dar dvi. Atsižvelgiant į šios kovos sunkumą, tikrai bus dienų, kai regresijos jėgos puola visa jėga, o kai tai vyksta, turime suaktyvinti savo agresyvų potencialą (pvz. sportuoti, medituoti) ir tęsti kovą. Dėl psichologinių lobių, įgytų norint išsilaisvinti iš savo regresinių polinkių, verta kovoti. Susidūrę su regreso drakonu ir jį nugalėdami, mes įveikėme tai, kas pasaulinėse kultūrose laikoma didžiausiu pavojumi žmogui, ir tokiu būdu išugdome pasitikėjimą savimi, kuris nebėra lengvai pažeidžiamas.
„… tik tas, kuris rizikavo kovoti su drakonu ir jį nugalėjo, laimi lobį, „sunkiai pasiekiamą lobį“. Toks asmuo įtvirtina pasitikėjimą savimi, nes susikovė su tamsiąja savo puse ir taip „atgavo” savąjį tikrąjį „aš”. Jis įgijo teisę tikėti, kad tomis pačiomis priemonėmis sugebės įveikti visas būsimas grėsmes. Jis pasiekė vidinį tikrumą, dėl kurio jis gali pasitikėti savimi.“ Carl Jung
Pabaiga
Kovos su vidiniais drakonais simbolizmo paaiškinimu aš baigiu temos, kurią pavadinau „Naujų kelių paieškos”, ciklą. Šiais straipsniais aš bandžiau nuosekliai pasigilinti į žmogaus viduramžio laikmetį, kai dažną mūsų slegia gili nesibaigianti abejonė dėl veiksmų tikslingumo ir prasmingumo, kai bloga savijauta ir nepasitenkinimas aplinka tampa mūsų kasdienybe. Gilinausi ne tik į priežastis, bet ir veiksmus, kurie pagreitintų pilnavertiško gyvenimo jausmo sugrįžimą.
Nėra vieno atsakymo kokiu būdu galima būtų pakeisti tokią negatyvią vidinę savijautą. Intuityviai vienas sprendimo būdų yra kažką keisti iš esmės – ar tai požiūrį apie aplinką ir save, ar tai veiklos kryptį, ar gyvensenos būdą. Žodžiu, mes pradedame ieškoti kelių, kad pakeisti esamą netenkinamą situaciją. Aš aprašiau kelią, ėjimas kuriuo padėjo man susiprasti, suvokti mane kamavusių psichologinių problemų ir vidinių kompleksų tikėtinas ištakas. Tikiu, kad tiksli diagnozė yra ligos išgydimo pagrindas. Ir mano atveju tiksli diagnozė buvo rasti atsakymą į klausimą „kas man natūraliai patinka (be alaus ir gražių moterų:))”.
Mano pastangų esmė buvo perduoti skaitytojui, kad tikslingumas veikloje ir prasmingumas gyvenime atsiranda tik po to, kai mes tampame įmanomai autentiški, įmanomai „savimi”. „Būk savimi” girdime kiekvieną kartą, kai kalbame apie poelgius kontraversiškose situacijose, tačiau klausimas kas esu „aš” vienoje ar kitoje situacijose dažnai lieka neatsakytas. Tad būtent šios kelios technikos, kurias aš paminėjau šiuose straipsniuose tikiu gali padėti suprasti kur ir kaip reikia ieškoti to savojo „aš”. Geras klausimas yra „Kam iš viso to reikia?” Man rasti atsakymą į šį klausimą vertė jausmas ir pastebėjimas, kad aš gyvenu ne produktyviai, nieko nekuriu nauja. O aš noriu tai daryti – KURTI turinį. Ar tai būtų žodžiai, ar naujas duonos receptas, ar bet kuris kitas autentiškai gražus gyvenimo problemos sprendimas.
