11 dalis. Tęsinys
Vyriškumo ugdymas
Vyras negali išeiti iš šio pasaulio, kaip atėjo … vyras turi ką nors sukurti! Arthuras Milleris, „The death of a Salesman“
Sekančiose keliose dalyse nagrinėsiu „vyriškumo” fenomeną. Tiksliau – kodėl nemažai vyrų taip ir nepavyksta iki galo tapti suaugusiais. Ką tai reiškia būti suaugusiu? Neturiu aiškaus atsakymo, tačiau mano pasaulyje suaugęs asmuo tai integruota asmenybė, kurio veiksmai ir kalba sutampa, kuriam yra aiškus atsakomybės jausmas, viduje jis yra ramus ir supranta bei jaučia gyvenimo prasmę bei profesinės sėkmės saldų skonį. Suaugęs žmogus – tai žmogus, produktyviai išnaudojantis savo kūrybinį potencialą. Iki šiol rašytas tekstas tikiu buvo tinkamas ir moteriškos lyties atsovėms, tačiau dabar jis taps tikrai vyrišku. Tai yra tema, kurią aš suvokiu ir galiu bandyti pateikti savo nuomonę, o štai ką reiškia būti moterimi, tai turbūt šiame gyvenime nebesužinosiu. Ir, aišku, per daug nesistengsiu to daryti 🙂
Carl Jung pirmas išsamiai aprašė „žmogaus-vaiko” fenomeną, ir mes nebesistebime, kodėl „žmogus-vaikas“ reiškinys yra toks paplitęs šiais laikais. Dėl tradicinės šeimos nykimo ir vyriškumo iniciacijų apeigų nebuvimo daugeliui berniukų trūksta vyriškų asmenybių orientyrų, kuriais būtų galima parodyti jiems kelią į vyriškumą. Tokiu būdu jaunuoliai, tapę suaugusiais žmonėmis, lieka įstrigę ten, ką autoriai Robertas Moore’as ir Douglasas Gillette’as vadino „berniukų psichologija“. Tad mes išsamiau įsigilinsime į šią problematiką, nes neretai tai yra vyrų psichologinė problema, kurios jie nenori pripažinti, ir tai jiems trukdo sėkmingai ir prasmingai gyventi.
Norėdami padėti atsikratyti „berniukų psichologijos” ir padėti siekti realaus vyriškumo, mes atitolsime nuo šiuolaikinės Vakarų kultūros, kuri dabartiniu metu yra persmelkta požiūrio, kuris vyriškumą laiko toksiška savybe. Vyriškumo temą panagrinėsime antropologiniu požiūriu. Remdamiesi klasikine Deivido Gilmore’o knyga „Manhood in the Making“, išnagrinėsime, ką skirtingos pasaulio kultūros turėjo omenyje klausdamos klausimą „ką reiškia būti vyru?“. Šios temos tikslas – identifikuoti vyriškumui svarbius bruožus, dorybes ir požiūrius, tokiu būdu sukuriant „vyriškumo žemėlapį“, kurį galėtume panaudoti, kad identifikuotume ir reikalui esant atsikratytume „berniuko psichologijos”. Čia mes sieksime nurodyti veiksnius, kurie pagal atskiras pasaulio tautų kultūras yra būtini, kad vyras taptų potencialiai pajėgus kūrybai.
„Dabartinėje vyriškumo krizėje mums nereikia, kaip sako kai kurios feministės, mažiau vyriškos galios. Mums jos reikia daugiau. Bet mums reikia daugiau subrendusio vyriškumo. Mums reikia daugiau Vyro psichologijos. Turime ugdyti ramybės jausmą dėl vyriškosios galios, kad nereikėtų stengtis dominuoti žeminant kitų elgesį.“ Robert Moore and Douglas Gillette „King, Warrior, Magician, Lover“
Pradžioje, mes turime atskirti biologinį vyriškumą (maleness) ir vyriškumą (manhood). Praktiškai visos kultūros visame pasaulyje pripažįsta, kad vyras yra biologinis patinas dėl to, kad gimė su vyro lytiniais organais. Kita vertus, vyriškumas nėra apibrėžtas vien tik fizinių kūno savybių buvimu; vyriškumas turi būti pasiektas, įgytas. Viena Ajovos aborigenų gentis vadina vyriškumo pasiekimą „didžiausiu neįmanomamu“, kurį gali pasiekti tik keli išrinktieji. Priešingai nei biologinė lytis, vyriškumas yra ne duotas dalykas, o prizas, kurio reikia nusipelnyti ir laimėti. Kaip XX amžiaus amerikiečių autorius Normanas Maileris rašė:
„Niekas negimė vyru; tu tapai juo, jei buvai pakankamai geras, pakankamai drąsus.” Norman Mailer
Arba kaip paaiškina Davidas Gilmore’as:
„… visose kultūrose yra sutinkama nuostata, kad tikrasis vyriškumas skiriasi nuo anatominio vyriškumo, kad tai nėra prigimtinė būklė, atsirandanti savaime per biologinį brendimą, o greičiau permainingas ar dirbtinis virsmas, kurį berniukai turi užsitarnauti. Ši pasikartojanti nuostata, kad vyriškumo įgijimas nėra automatinis, sutinkama ir tarp paprasčiausių medžiotojų ir žvejų, ir tarp valstiečių ir rafinuotų miesto žmonių; ji randama visuose žemynuose ir aplinkose.“
Norėdami suprasti, kodėl beveik visuotinai priimta, kad tikrais vyrais yra tampama, o ne gimstama, turime ištirti, kas tarpkultūriniu požiūriu laikoma didžiausia vyriškumo grėsme: psichologinė regresija.
Priešingai nei kiti gyvūnai, kurie ateina į šį pasaulį su tam tikru savarankiškumu, pirmieji žmogaus gyvenimo metai praleidžiami ilgoje priklausomybės nuo motinos būsenoje. Kaip vaisius fiziškai patenka į motiną iki gimimo, pirmaisiais gyvenimo metais galima sakyti, kad kūdikis psichologiškai yra „motinos“ viduje. Kūdikio požiūriu, motina simboliškai yra Didžioji Motina – ji yra vaiko visas pasaulis bei meilę, saugumą, šilumą, apsaugą ir savivertę tiekianti krūtis.
Po pirmųjų gyvenimo metų vaikas patenka į etapą, kurią Margaret Mahler pavadino „atsiskyrimu-individualizacija“. Augantis kūdikio suvokimas, kad jis yra atskirtas nuo motinos, kartu su padidėjusiu fiziniu judrumu žymi stadiją, kurioje vaikas turėtų išsiugdyti savo savarankiškumą ir savarankišką tapatumą. Nors mergaitės ir berniukai patiria vis stipresnius emocinius išgyvenimus, susijusius su šiuo vystymosi etapu, berniukams tai gali būti ypač sudėtinga. Mergaičių ankstyvas psichologinis susitapatinimas su motina padeda skatinti jų moteriškąją tapatybę, tačiau berniukai, siekdami vyriškosios tapatybės, privalo atsisakyti savo ryšio su motina ir moteriškojo pasaulio, kad patektų į vyrų pasaulį.
„Ypatinga problema, su kuria šiuo metu susiduria berniukas, yra ankstesnio vienybės su motina jausmo įveikimas, siekiant savarankiškos tapatybės, kurią jo kultūra apibūdina kaip vyriškumą. Pagal šią teoriją mergaitės šios problemos nepatiria taip aštriai, nes jų moteriškumą sustiprina pirminė simbiotinė vienybė su motina, tapatinimasis su ja, kuris baigiasi jų pačių motinyste. Daugelyje visuomenių mažo berniuko savarankiškumo jausmas turi apimti skirtingą nei motinos savimonę, kuri skiriasi nuo jos tiek dėl kitokio ego tapatumo, tiek dėl socialinio vaidmens. Taigi berniukui atsiskyrimo ir individualizacijos užduotis yra papildoma našta ir rizika.“
Per visą istoriją įvairiose tautose vyriškumo iniciacijos apeigos padėjo berniukams atsiskyrimo-individualizacijos procese. Vyresnių vyrų prižiūrimų bandymų ir atliekamų užduočių metu berniukas „miršta“ ir „atgimsta“ vyru.
„Moteriškumas atsiskleidžia natūraliai, tuo tarpu vyriškumas turi būti pasiektas; ir štai kur prasideda vyrų ritualinis kultas.“ Gilbert Herdt, Rituals of Manhood
Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje tinkamų apeigų pavyzdžių, kurios gali paversti berniuką vyru, yra nedaug. Daugelis vyrų pradeda pilnametystę, nepalikę psichologinių motinos įsčių. Kadangi taip ir neišmoksta kaip įsitraukti į gyvenimo kovą, pasitikėti savimi ir įsitraukti į nenutrūkstamą produktyvią veiklą, kurios iš potencialaus vyro tikisi daugelis kultūrų, daugybę vyrų sunaikina letargija, polinkis vengti tikrovės, pavojų ir atsakomybės. Jie ieško paguodos motinos pusėje, jie pasiduoda tam, ką Tomas Gregoras tyrinėdamas Brazilijos Mehinaku gentį minėjo kaip norą:
„… Grįžti į susiliejimą su motina ir kūdikystės malonumus“. Thomas Gregor, „The Mehinaku: The Drama of Daily Life in a Brazilian Indian Village“
Ar kitaip tariant, jie pasiduoda tam, ką Carlas Jungas vadino:
„… regresijos dvasia, kuri mums grasina vergavimu motinai ir ištirpimu bei išnykimu pasąmonėje“.
Pasiduodami regresijos dvasiai, mes pasirenkame gyvenimo būdą, priešingą vyriškumui. Vienas iš tokių gyvenimo būdų, apie kuriuos Jungas ne kartą perspėjo, mitologine prasme yra vadinamas kraujomaišos santuoka su motina, kai žmogus išlieka psichologinėse motinos įsčiose iki pat senatvės.
„Jei šią situaciją dramatizuotume … tada psichologinėje scenoje pasirodo žmogus, gyvenantis regresyviai, ieškantis vaikystės ir motinos, bėgantis nuo šalto ir žiauriojo pasaulio, kuris neva jo nesuprantąs. Dažnai šalia jo pasirodo motina, kuri neparodo nei menkiausio susirūpinimo, kad jos mažasis sūnus turėtų pagaliau tapti vyru; užuot susipratusi, ji nenuilstamai ir beatodairiškai stengiasi pašalinti visas kliūtis, kurių įveikimas kaip tik padėtų jos sūnui suaugti ir tapti vyru. Tokiu būdu jūs matote slaptą motinos ir sūnaus sąmokslą ir tai, kaip jie vienas kitam patys to nesuvokdami padeda išduoti gyvenimą.“
Kiti, kuriuos „valgo” regresijos dvasia, bando išsivaduoti iš psichologinių motinos įsčių, kad tik pasirinktų Peer Gynt gyvenimo būdą, kurį psichologas Rollo May pavadino „XX amžiaus vyrų mitu“.
„Peer Gynt yra mitas, t.y. gyvenimo modelis apie vyrą, kuriam būdingi du troškimai … Pirmas yra noras žavėti moteris, o antras – kad tos pačios moterys juo pasirūpintų. Pirmasis noras lemia „macho” elgesį: tuščiagarbis, jis pagyrūnas ir yra savo esybe grandiozinis. Bet visa ši tariama galia tarnauja ne tik tam, kad jis patiktų moteriai, vaizdingai karalienei, bet kad ir būtų patenkintas antrasis noras … šie du troškimai prieštarauja vienas kitam. Tokiais atvejais moteris yra ta, kuri priima galutinį sprendimą ir, atitinkamai, jis yra pilnai pavaldus jai. Nesvarbu, kiek jis atrodo sėkmingas „lovelasas” su savo įvairiomis moterimis, jis iš tikrųjų yra vergas, tarnaujantis karalienei. Jo pasitikėjimas savimi ir įvaizdis priklauso nuo jos šypsenos, jos pritarimo. “
Regresijos dvasia taip pat gali lemti žalingo gyvenimo būdo adaptaciją, sąlygotą psichologinės priklausomybės nuo moters. Kaip savo knygoje „The Fear of the Feminine“ tvirtina Erichas Neumannas, pasaulio nuovargis, neurozinės ligos arba visuotinai paplitęs prisitaikymas prie aplinkos bandant išvengti gyvenimo kovos, visa tai gali reikšti, kad mūsų sąmonę veikia regreso dvasia.
„Tokio tipo regresija sukelia ne tik tipiškas nerimo neurozes ir fobijas, bet ir ypač įvairias priklausomybes; ir, jei ego yra smarkiai palaužtas, psichozes“. Erich Neumann, The Fear of the Feminine
