Tęsinys
Įpusėjus straipsnių ciklui apie viduramžio krizę, noriu apžvelgti kas buvo paminėta iki šiol. Straipsniuose yra nagrinėjamos blogos žmogaus savijautos apie 35-45 metus galimos priežastys, simptomai ir galimi sprendimo būdai. Jeigu jūs jau turėjote kantrybės perskaityti iki šių eilučių, reiškia jūs daug maž įsivaizduojate, apie ką yra kalbama. Kas yra bloga savijauta? – Aš turiu omenyje bendrą nuotaikos nebuvimą, gyvenimo krypties neturėjimą, nesibaigiantį pesimizmą, esminių norų, troškimų nebuvimą. Jus kankina abejonės dėl pasirinktų kelių gyvenime ir šių kelių prasmingumo. Jūsų aktuali veikla jums nebekelia pasitenkinimo, jums niekas nebesukelia kiek ilgiau trunkančio džiaugsmo. Jūs su nostalgija prisimenate jaunystę, kai gyvenimas alsavo naujais potyriais, pozityviomis emocijomis ir viltimis, vidiniu užtikrintumu. Jus graužia pasąmoninis noras kažką keisti, tik jūs niekaip nesuprantate ką.
Sveika abejonė dėl savo veiksmų yra normali intelektualaus žmogaus palydovė visą gyvenimą. Abejonės jausmo bijoti nereikia, tai vienas iš mūsų nuolatinių vidinio „realybės” suvokimo ir navigavimo teisingu keliu įrankių. Kaip jau senokai pastebėjo Volteras:
„Abejonė yra nemaloni būsena, tačiau užtikrintumas yra absurdiška.” Voltaire
Viduramžio krize tuo tarpu galime pavadinti savijautą, kai ši vidinė abejonė pradeda trukdyti gyventi, veda prie žmogaus tikslingų veiksmų paralyžiaus. C. Jung’as tokią savijautą apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus identifikavo kaip natūralų žmogaus psichologinės raidos etapą. Tie, kurie tai įsisąmonina, šį gyvenimo tarpsnį gali tikslingai išnaudoti ir tokiu būdu pakreipti savo savijautą patenkintos, savimi pasitikinčios asmenybės link.
Vienas pirmųjų ir labai svarbių žingsnių kelyje į geresnę savijautą yra asmens autentiškų norų ir polinkių identifikavimas. Lengva pasakyti, bet tikrai nėra lengva tai įvykdyti. Vienos taisyklės tikrai nėra, daugeliu atvejų yra rekomenduojama įsijausti į save, mintimis grįžti į praeitį, pabandyti suprasti, kas tikrai patinka žvelgiant į savo hobius, į draugus, su kuriais jums gera bendrauti. C. Jung’as siūlo pasistengti tapti žaismingesniais, daug laiko sąmoningai skirti poilsiui, žaidimams. Tikrai negalima spausti save, reikalauti atsakymų greitai. Tokiam gyvenimo žaismingam stiliui gali tekti skirti ne mėnesį ir ne du, o gal ir visus metus. Esmė yra identifikuoti būsenas, kai jūs jaučiatės ramus, patenkintas. Šioje vietoje pažymiu, kad bet kokio tipo svaigalų vartojimas jus tik tolins nuo siekiamų atsakymų.
C. Jung’as nurodo, kad yra labai svarbu identifikuoti asmeniškus kompleksus, kurių visi turime. Kompleksai neretai temdo mūsų savimonę ir trukdo suprasti mūsų veiksmų vienu ar kitu atveju priežastis, bei trukdo pajusti, išjausti, kas mums iš ties patinka. C. Jung’as siūlo kovoti su kompleksų neigiamomis pasekmėmis pasitelkiant aktyvios vaizduotės terapiją.
Kai mes pradedame jausti, kad mums aiškėja pageidaujama mūsų gyvenimą apsprendžiančių veiksmų visuma, mes natūraliai trokštame pasikeisti, transformuotis. Apie tai ir tęsime šių straipsnių seriją.
Transformacijos būdai
„Kiekvienas savo ateitį laikome savo rankose, kaip skulptorius – akmenį, kurį jis pavers figūra. Bet tai yra ta pati meninės veiklos rūšis, kaip ir visų kitų: Mes tik gimstame su galimybe tai padaryti. Reikia išmokti ir skrupulingai ugdyti įgūdžius, kad suformuotume medžiagą į tai, ko norime.“ Johann Wolfgang von Goethe
Goethe tikėjo, kad „didžiausias žmogaus džiaugsmas turėtų būti asmenybės augimas“. Tačiau jis taip pat suprato, kad gebėjimas vykdyti šią užduotį neatsiranda natūraliai. Turime patys išmokti tapyti savo idealų personažą ir tam reikia noro eksperimentuoti su kai kuriomis technikomis, kurias mūsų labui kiti žmonės sugalvojo šiam tikslui. Ankstesniuose paragrafuose apie Carlą Jungą ir charakterio ugdymą jau aptarėme kai kurias Jungo įžvalgas apie šią užduotį. Šioje dalyje išnagrinėsime vieną iš charakterio ugdymo technikų, kurios Jungas niekada nelietė, tačiau kuri yra ypač naudinga tiems iš mūsų, kuriems yra būdinga save menkinti, perdėtai kritikuoti, kuriems pasididžiavimo ir pasitenkinimo savimi jausmas yra ne kas kita, o tik egoistinių paskatų sąlygota liguista emocija.
Neapykanta sau yra sekinanti egzistensijos būsena. Kartu su neapykanta kyla visa gausybė alinančių emocijų – kaltė, gėda, nerimas ir apgailestavimas yra vienos svarbiausios iš jų. Norėdami susidoroti su šiomis emocijomis, dauguma žmonių naudojasi taip vadinama save slopinančiu saviapgaule. Saviapgaulė gali būti įvairių formų, nesvarbu, ar tai yra piktnaudžiavimas narkotikais ir alkoholiu, valgymo įpročių sutrikimai, socialinė žiniasklaida, pornografija ar priklausomybė nuo video žaidimų, ar nuolatinis poreikis visada dirbti ar bendrauti. Visi šie elgesio bruožai yra tai, kad jie skatina aplinkos pažinimo susiaurėjimą, kai yra slopinamas tiek mūsų savęs suvokimas, tiek kritinis jo vertinimas. Arba kaip teigia veikalo „Activity Engagement as Escape from Self“ autoriai:
„Savęs slopinimas ir motyvacija patirti aplinkos pažinimo susiaurėjimą šiais veiksmais gali būti interpretuojami kaip pastangos atsiriboti nuo trikdančių savasties suvokimo elementų. Kai savimonės pojūtis tampa skausmingu, mūsų elgsenoje atsiranda konkretūs veiksmai, kuriais siekiame sumažinti neigiamą poveikį.“ P. Kraft, J. Rise, F. Stenseng, Activity Engagement as Escape From Self
Nuolatos kylantis noras išsivaduoti iš būsenos, kuri skatina šį save žalojantį elgesį, yra natūralus. Juk visi norime pabėgti nuo savęs suvokimo jausmo, dėl kurio kenčiame, ir taip ribojame mūsų gyvenimo galimybes. Tačiau problema yra ta, kad savęs slopinimas yra tarsi kvepalų purškimas ant nešvaraus drabužių komplekto. Tai gali atitolinti mūsų dėmesį nuo psichologinio skausmo trumpuoju laikotarpiu, tačiau laikui bėgant tai tik pagilina esmines problemas. Tai, kas yra reikalinga tiems iš mūsų, kurie jaučiasi priversti bėgti, nėra elgesys, verčiantis pamiršti, kas esame: mums yra reikalingas naujas “aš”, mums reikia to, ką romėnų filosofas Ciceronas pavadino antruoju „aš“.
Kas gi yra šis antrasis „aš“, kaip mes jį susikuriame ir kaip jis padeda mums vystyti savo asmenybę?
Antrojo „aš“ panaudojimas kaip priemonė ištrūkti iš neapykantos sau rato yra paremtas mintimi, kad, pasak Karlo Popper’io, galime būti „aktyvūs savo kūrėjai“ ir kad tai padaryti geriausia naudojant „metodus, kurie pagimdė mūsų pradinį savęs suvokimo jausmą“, t.y. mėgdžiojimą ir imitavimą. Asmenybė, kas mes dabar esame, buvo suformuota daugybės išorės jėgų, bet svarbiausia iš jų buvo mus supančių žmonių pavyzdžiai. Mes žvelgėme į savo gyvenimo „vadovus“, nukopijavome jų gyvenimo problemų sprendimo strategijas ir grįžtamąjį ryšį, teigiamas ar neigiamas savybes, ir visa tai suformavo tai, kas mes esame dabar.
