Tęsinys.
Kompleksai
Viena labiausiai paplitusių psichologinių problemų, kurioms nepavyksta pritaikyti racionalaus sprendimo, yra psichologinė savybė, kurią Jungas vadino kompleksu. Kompleksai yra „autonominis psichinis turinys“, kurie susidaro, kai dėl emocinių sukrėtimų, traumų ar moralinių konfliktų mūsų asmenybės dalys suskaidomos ir užgniaužiamos dėl jų nesuderinamumo su mūsų sąmoninga savimone. Laikui bėgant šios išskaidytos psichikos dalys įsitvirtina mūsų sąmonėje ir virsta tuo, ką Jungas pavadino „palyginti nepriklausomomis asmenybėmis“. Jos turi savo atskirus norus, gali veikti intensyviai ir dažnai žalingai, žodžiu gali daryti ženklią įtaką mūsų gyvenimui. Jungas teigė, kad kompleksų egzistavimas yra neišvengiamas – dėl idividualaus psichologinio vystymosi ypatumų ir gyvenimo sukrėtimų jie vienaip ar kitaip egzistuoja pas mus visus. Taigi problema yra ne kompleksų egzistavimas, o mūsų nepakankamas supratimas apie juos – jie gali daryti kenksmingą poveikį tada, kai jie yra paliekami be priežiūros. Arba kaip paaiškino Jungas:
„… Kompleksai trukdo išreikšti valingus ketinimus ir trikdo sąmoningą veiksmų atlikimą; jie sukelia atminties sutrikimus ir blokuoja nuoseklių minčių srautą; jie atsiranda ir išnyksta pagal jų pačių įstatymus; jie gali laikinai užtemdyti sąmonę arba nesąmoningai paveikti kalbą ir veiksmus. Žodžiu, kompleksai elgiasi kaip nepriklausomos būtybės … Kompleksų suintensyvėjimas sukelia ligotas būsenas, kurios pereina į plačias daugialypes disociacijas, turinčias savo nekontroliuojamai nepriklausomą gyvenimą.“ Carlas Jungas, Psichikos struktūra ir dinamika
Asmeniniuose bandymuose tapti „savimi” ir atlikdamas praktinį darbą su savo pacientais, Jungas dažnai pasitelkė aktyvią vaizduotę, kad integruotų kompleksus savo sąmonėje. Pirmas žingsnis pasitelkiant aktyvią vaizduotę yra atsakingai žiūrėti į kompleksų egzistavimą ir suvokti būdus, kaip jie gali pakenkti mūsų gyvenimui. Norėdami tai padaryti, turime tapti ypatingai dėmesingais pasireiškiant stiprioms emocijoms, mintims ar impulsams, kuriuos lydi kompulsyvi nekontroliuojama reakcija. Tarytum iš niekur atsirandančios depresinės ar nerimastingos nuotaikos, nepagrįsto priešiškumo ar pykčio bangos, intensyvaus potraukio ar ramybės neduodančių įkyrių minčių srautas – visa tai gali reikšti patologinio komplekso buvimą. Jei nustatėme galimą komplekso egzistavimą, sekantis žingsnis yra sužinoti daugiau apie jį panaudojant „dialogą” su juo – tai ir yra aktyvios vaizduotės esmė. Norėdami tai padaryti, turime kalbėti pasąmonės kalba – būtent čia gyvena kompleksas – nes pasąmonė komunikuoja ne žodžiais, o simboliais, vaizdais ir fantazijomis. Taigi dialogas su kompleksu apima mūsų dėmesio nukreipimą į savo vidinį pasaulį – minimizuojant sąmoningą racionalumą ir suteikiant galimybę fantazijoms, simboliams ir atvaizdams spontaniškai kilti iš mūsų pasąmonės gelmių.
„Taigi pacientas turi stengtis, kad jo nuotaikos kalbėtų su juo; jo nuotaikos turi pasakyti viską apie save ir parodyti, kokias fantastiškas elgesio analogijas ji išreiškia.“ Carlas Jungas, Du traktatai apie analitinę psichologiją
Kai mes patiriame šias fantazijas, Jungas buvo įsitikinęs, kad „… svarbu yra ne aiškinti ar suprasti fantazijas, bet pirmiausia jas patirti.“ Intelektualus šių fantazijų prasmės supratimas, pvz. siekis interpretuoti sapnus, yra bandymas racionalumą pritaikyti neracionaliam procesui ir todėl yra antraeilės reikšmės dalykas. Jungas taip pat tvirtino, kad mes turėtume stengtis aktyviai dalyvauti šiuose fantazijos žaidimuose, o ne tik būti pasyviais stebėtojais. Norėdamas aiškiau parodyti, ką jis turi omenyje kalbėdamas apie pasyvumą, Jungas pateikia vieno iš savo pacientų ligos istorijos pavyzdį: jam pastoviai sapnavosi, kad jo sužadėtinė išbėga ant užšalusios upės, kur ji įšoka į eketę ir panyra po ledu. Tuo metu jaunuolis pasyviai stovi ant kranto ir stebi. Jungas pateikė tokią analizę:
„Jei sapnas nutiktų iš tikrųjų, jis galėtų veikti aktyviai ir spėtų užkirsti kelią savo sužadėtinei nusižudyti. Pavyzdžiui, jis gali lengvai ją aplenkti ir sutrukdyti šokti į eketę. Tai, kad jis išlieka pasyvus sapne, tik parodo jo reakciją į pasąmonės sugeneruotus vaizdus apskritai: jis yra sužavėtas ir pritrenktas to, kas vyksta“. Carlas Jungas, du traktatai analitinėje psichologijoje
Šiame pavyzdyje jaunuolis savo spanuose jau turėtų bandyti padėti savo mylimajai, aišku, jeigu jis to nori. Tokiais atvejais aktyvios vaizduotės metodas reikalauja, kad užuot paskendę savo fantazijose, mes imtumėmės tų veiksmų, kurių iš mūsų reikalauja pasąmonė: turime stengtis vaidinti tokį vaidmenį sapne ar fantazijoje, kaip kad norėtume kad būtų, jei tokia situacija įvyktų realiame gyvenime. Kaip analogiją galime įsivaizduoti, kad lygiai taip pat kaip ir video žaidimų pasaulyje, kuriame mes nors ir negalime pakeisti aplinkos, kurioje žaidžiame, mes visuomet galime pasirinkti, kaip elgtis tokioje aplinkoje. Aktyvus vaidmuo fantazijoje parodo, kad mes į tai žiūrime rimtai, o tai, pasak Jungo, yra nepaprastai svarbus veiksnys, jei tikimės įgyti didesnę įtaką iš pasąmonės kylantiems kompleksams, kurie kenkia mūsų gyvenimui.
„Jei pacientas … aktyviai elgtųsi aprašytuoju būdu…, jis turėtų libido [energijos], investuotos į fantaziją, ir tokiu būdu įgytų papildomos įtakos pasąmonei“. Carl Jung
Neabejotinai dialogas su kompleksu fantazijų pagalba yra susijęs su sunkumais. Mes turime ne tik kovoti su kvailumo jausmu, kurį galime jausti dalyvaudami tokioje praktikoje, bet ir su baime, kad mes einame iš proto. Nes kuris sveiko proto žmogus fantazijų pagalba kalbasi su nepriklausomomis asmenybėmis, egzistuojančiomis jų psichikoje? Nedaug. Bet vėlgi, tik nedaugelis šiandien supranta ir pradeda siekti psichologinio vientisumo ir charakterio tvirtumo. Todėl, jei reguliariai susiduriame su kompulsyvumu, pykčio protrūkiais ar elgesiu, kuris stabdo mūsų vystymąsi ir griauna mūsų gebėjimą mėgautis gyvenimu, galime atidėti savo kvailumo ar baimės jausmus vėlesniam laikui ir pabandyti įgyvendinti aktyvios vaizduotės techniką. Tai yra technika, kuria Jungas tvirtai tikėjo visą savo gyvenimą, net jei dėl to ir buvo išjuokiamas.
„. Šiuolaikinis mokslas sukūrė prietaringą fobiją apie fantaziją. Tačiau realu yra tai, kas veikia. Pasąmonės sugeneruotos fantazijos veikia mūsų veiksmus, tuo galime neabejoti … Nuoseklus sąmoningas pasąmonės fantazijų realizavimas ir kartu aktyvus dalyvavimas fantazijos vaizdiniuose, kaip aš turėjau progos įsitikinti daugeliu atvejų, pirmiausia: išplėčia sąmoningumo horizontą įtraukiant iki tol nepatirtų pasąmonės turinių; antra, laipsniškai mažina dominuojančią pasąmonės įtaką; trečia, inicijuoja asmenybės pokyčius.“ Carlas Jungas, Du traktatai apie analitinę psichologiją