Tęsinys. 7 dalis.
Charakterio ugdymas nesibaigia vien tik mūsų bendros žmogiškosios prigimties pripažinimu. Tikslas, kurio siekiame, yra charakterio didybė, kuri reikalauja, kad mes suteiktume šiems universaliems elementams unikalią tvarką ir stilių. Jungo žodžiais tariant, turime „apglėbti savo vidinį, nepakeičiamą ir nepalyginamą unikalumą“. Nors daug kalbama apie žmogaus prigimties universalumą ir panašumą, Jungas pabrėžė, kad šių bendrų bruožų pasiskirstymas ir savitumo lygiai, kuriuos kiekvienas asmuo gali išsiugdyti, visada yra unikalūs.
„Individo savitumas neturi būti suprantamas kaip jo kūno ar jo komponentų keistenybės, o greičiau kaip unikalus funkcijų ir bruožų, kurie savaime yra universalūs, derinys arba laipsniška diferenciacija. Kiekvieno žmogaus veidas turi nosį, dvi akis ir t.t., tačiau šie universalūs veiksniai yra kintami, ir būtent šis kintamumas įgalina individualius ypatumus. Tokiu būdu savęs realizavimas reiškia psichologinio tobulėjimo procesą, kuris ugdo charakterio savybes duotuose individualiuose rėmuose; kitaip tariant, tai procesas, kurio metu žmogus tampa unikalia, nepakartojama būtybe, kokia jis iš tikrųjų yra.” Carlas Jungas, Du traktatai apie analitinę psichologiją
Naudingas metodas, leidžiantis atitinkamai koreguoti unikalią mūsų charakterio konfigūraciją, yra atkreipti dėmesį į visus bruožus, kurie, kai mes juos pastebime kituose asmenyse, sukelia mumyse nepilnavertiškumo jausmą. Ypatingas jautrumas kito žmogaus charakterio bruožams, tai pasakytina ir apie stipriąsias, ir silpnąsias puses, yra ženklas, kad tai bruožas, kuris per ilgai egzistavo mūsų pasąmonės tamsoje:
„..moralinio nepilnavertiškumo jausmas“, rašo Jungas, „visada nurodo, kad trūkstamas elementas yra tai, ko, vertinant pagal šį jausmą, tikrai neturėtų trūkti arba kuris galėtų būti „įsisąmonintas”, jei tik būtų įdėta pakankamai pastangų… Kai tik atsiranda moralinio nepilnavertiškumo jausmas, tai parodo ne tik poreikį įsisavinti pasąmonės komponentą, bet ir tokio įsisavinimo galimybę.“ Carlas Jungas, Du traktatai apie analitinę psichologiją
Kai į savo sąmonės šviesą integruojame vis daugiau savo charakterio elementų, mes judame link savojo psichologinio vientisumo idealo. Asmenybės vientisumas, pasak Jungo, yra tvirto charakterio apibūdinamasis ženklas ir priemonė vis labiau kontroliuoti savo likimą. Kiekvieną kartą, kai mes susiduriame su charakterio silpnybe, užuot ją neigę, mes įgyjame tam tikrą jos kontrolę ir taip galime išmokti sumažinti jos poveikį mums. Kiekvieną kartą atrasdami naują savo charakterio stiprybę, mūsų akivaizdoje atsiveria naujos galimybės ir mūsų gyvenimas tokiu būdu tampa geresniu. Dėl šių priežasčių jokia kita užduotis, joks kitas gyvenimo projektas ar siekis nebus vertingesnis asmeniui nei tvirto charakterio ugdymas. Skirtingai nuo kitų gyvenime siektinų tikslų, kurių siekime dažnai papildomai reikia išorinių veiksnių kooperacijos, nesvarbu, ar tai būtų pinigai, ar kitų žmonių pritarimas, šis žmogaus būdo ugdymas nereikalauja tokių resursų. Mes galime pradėti šį pocesą bet kurią pasirinktą akimirką. Atsižvelgiant į mūsų egzistensijos trumpumą bei neapibrėžtumą, dabar yra geriausias momentas pradėti gyvenimą keičiančią kelionę:
„Siekis pažinti save bet kokiu atveju yra pranašumas, teigė Jungas. Represuotos asmenybės dalys tampa kliūtimi kitur, ir ne tik kažkokiu nesvarbiu momentu, bet toje reikšmingoje vietoje, kur esame jautriausi: šis kirminas visada suardo branduolį. Vietoj to, kad kovotų su savimi, taip žmogus mokosi toleruoti save ir savo vidinius prieštaravimus paverčia realiais išgyvenimais, užuot juos užspausdamas nenaudingoms fantazijoms. Tada jis bent jau gyvena ir nešvaisto savo gyvenimo bevaisėse kovose su vėjo malūnais.” Carlas Jungas, du traktatai apie analitinę psichologiją
„Mes begalo trokštame tapti savimi” Nietzsche, Nesavalaikės meditacijos
Ankstesnėse pastraipose apie charakterio ugdymą mes nagrinėjome, kaip mūsų pasąmonės elementų integravimas į sąmoningą žinojimą ir psichologinio vientisumo idealo siekimas padeda formuoti tvirtą charakterį. Toliau sutelksime dėmesį į aktyvią vaizduotę, kuris buvo vienas iš mėgstamiausių Jungo metodų, padedančių jo pacientams tapti labiau „savimi”. Jungas sugalvojo aktyvios vaizduotės techniką dėl vienos pagrindinės priežasties: šiuolaikinis žmogus yra per daug susikoncentravęs į racionaliąją gyvenimo pusę ir per daug ignoruojantis iracionaliąją. Skirtingai nuo praeities kultūrų, kurios neracionalius sapnų, vizijų ir intuicijos vaizdinius laikė gyvybiškai svarbiais išminties ir žinių šaltiniais, mūsų kultūra iš esmės yra atsiribojusi nuo šių žinių šaltinių ir tokiu būdu daro sau didelę žalą. Nes kaip jis paaiškino:
„Gyvenimo gausa yra valdoma įstatymų, tačiau ji yra valdoma įstatymų, tiek racionalių ir neracionalių. Taigi, racionalus protas ir valingas priežastingumas galioja tik tam tikro iki taško. Kuo toliau eisime racionalaus proto pasirinkta linkme, tuo didinsime tikimybę, kad atmetame neracionalias gyvenimo galimybes ir atsitiktinumus, kurie lygiai taip pat gali būti patirti.“ Carlas Jungas, Du traktatai apie analitinę psichologiją
Prieš nagrinėdami, kaip aktyvi vaizduotė gali padėti vėl susijungti mus su pasąmonės iracionalumu, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas gi yra tas iracionalus ir kuo jis skiriasi nuo racionalaus. Mūsų racionalios žinios yra mūsų proto galios produktas, į kurį įeina mūsų gebėjimas remiantis logika ir įrodymais išvesti ar atrinkti mus dominačius faktus. Šiuos faktus analizuodami, sistemindami bei apskaičiuodami siekiame nustatyti reikiamą priemonių ar atliktinų veiksmų santykį su užsibrėžtais gyvenimo tikslais. Neracionalumą Jungas apibrėžė ne kaip prieštaravimą racionalumui, bet kaip viską, kas egzistuoja už jo ribų. Neracionaliu galime pavadinti mūsų emocines nematerialias patirtis – ar tai būtų suvokimas, pojūčiai, intuicija, fantazijos ar svajonės, kurios mums pastoviai iškyla ir kurios negali būti visiškai paaiškintos racionaliomis priemonėmis. Kalbant apie mokslo ir technologijų sritį ir atsižvelgiant į tam tikrus mūsų elgesio aspektus, pavyzdžiui, numatant būdus, kaip pasiekti mūsų tikslus, reikia teikti pirmenybę racionalumui. Bet kai kalbame apie psichologines problemas, mes negalime „išgalvoti“ išeities iš tų problemų, kurios mus nuolat slegia, ir tuomet tai yra neracionali pagalba, kurios turime siekti.
„Nors neracionalus požiūris niekada negali tapti mokslo objektu, tačiau praktinei psichologijai yra nepaprastai svarbu, kad iracionalus faktorius būtų tinkamai įvertintas. Praktinė psichologija susiduria su daugeliu problemų, kurios nepasiduoda racionalios logikos dėsniams, ir jas galima išspręsti tik neracionaliomis, netradicinėmis priemonėmis. Bekompromisinis įsitikinimas, kad kiekvieno konflikto sprendimo būdas privalo būti racionalus, gali būti neįveikiama kliūtimi ieškant sprendimo logiškai nepaaiškinamais ligų atvejais.“ Carlas Jungas, Psichologiniai tipai
