viduramzio krize

Naujų kelių paieškos (6)

Tęsinys.

Charakterio ugdymas

„Tik kai žmogus gali apibūdinti savo būsenas ir veiksmus: „Koks aš esu, taip ir elgiuosi“, jis gali teigti esąs savimi.. ir jis gali prisiimti atsakomybę už save, nors ir kovoja su tuo“. Carlas Jungas, Du Traktatai apie analitinę psichologiją

Carlas Jungas buvo eklektiškų pomėgių žmogus, ir tai atsispindi gausiuose jo raštuose. Bet iš viso to, ką jis parašė, viena tema jam buvo svarbiausia, ir tai yra klausimas, kaip išugdyti stiprų charakterį. Jungas pritarė Heraklito teiginiui, kad mūsų „charakteris yra likimas“. Likimo smūgiai gali būti malonūs ar žiaurūs, kiti žmonės su mumis gali elgtis blogai ar gerai, tačiau ką mes darome su tuo, kaip mes tai patiriame ir traktuojame priklauso nuo mūsų charakterio. Stipraus charakterio ugdymas yra labai svarbus uždavinys, ir šiame straipsnyje apžvelgsime kai kurias Jungo įžvalgas kaip galime siekti šio tikslo, tikslo, kurį jis pavadino individualizavimu ar tiesiog kaip savirealizacija. Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad Jungas tikėjo, jog stipraus charakterio įgyjimas yra kažkas, ko gali siekti kiekvienas iš mūsų. Tai nepriklauso nuo išorinės sėkmės – nesvarbu, ar tai būtų turto kaupimas, ar socialinė padėtis – taip pat nereikia išskirtinių gabumų ar intelektualinių sugebėjimų, nes, kaip teigė Jungas:

“…tam, kad savanoriškai inicijuoti ir praktikuoti toli siekiančias pasekmes turintį psichologinį vystymąsi, nereikia nei išskirtinio intelekto, nei kitų talentų…“ Carlas Jungas, Du traktatai apie analitinę psichologiją

Citata iš Jungo rašinio Filosofinis medis gali mus nukreipti teisinga linkme: „Nušvitimas” įgyjamas ne įsivaizduojant šviesos figūras, o padarant tamsą sąmoninga.“ Carlas Jungas, Filosofinis medis

Norėdami tapti vienu iš asmenų gyvenančių harmonijoje ir galinčių užtikrintai teigti: „Koks esu, taip ir elgiuosi“, turime būti pasirengę pažvelgti į savo vidų, apšviesti mūsų pasąmonės gilumas šviesa ir integruoti tai, ką mes atrandame, į sąmoningą žinojimą. Jungas tiek daug dėmesio skiria pasąmonėje glūdinčiai galiai žmogaus asmenybei transformuoti dėl to, kad pasąmonė yra didžiausia žmonių psichikos visumos sfera. Tai, ką mes žinome, arba tai, kas egzistuoja mūsų sąmoningame supratime yra tik nedidelis mūsų asmenybės šleifas. Mes daug užgniaužiame ar ignoruojame apie tai, kas mes esame, dar daugiau pamirštame, ir, anot Jungo, net egzistuoja instinktyvios energijos, dėl kurių gyvenimą galime praleisti visiškoje nežinomybėje. Bet net jei mes sutiktume, kad pasąmonėje yra daug to, ką būtų galima integruoti į mūsų charakterį, ar nėra rimtos priežasties, kodėl šie dalykai pirmiausia yra nesąmoningi? Ar ne geriau leisti kai kuriems mūsų asmenybės elementams gyventi už mūsų sąmonės ribų? Jungas į šį klausimą atsako pabrėžtinai „ne” dėl paprastos priežasties: mūsų pasąmoningi elementai vis tiek daro įtaką mums, net jei mes nežinome apie jų egzistavimą. Pagrindinis skirtumas tarp psichinio elemento, kurį mes žinome, ir to, kuris yra pasąmoningas, yra tas, kad tai, kas egzistuoja sąmonėje, gali būti kontroliuojama, tuo tarpu tai, kas egzistuoja pasąmonėje, funkcionuoja savarankiškai taip neretai sukeldamas kenksmingą poveikį mūsų gerovei:

Pasąmonės ignoravimas paprastai baigiasi liūdnai… Kuo labiau neigiamas sąmonės požiūris į pasąmonę, tuo pavojingesne pastaroji tampa“. Carlas Jungas, Transformacijos simboliai

Kita priežastis, dėl kurios reiktų tapti labiau sąmoningiems, yra ta, kad pasąmonėje gyvena ne tik mūsų charakterio elementai, kurie prieštarauja mūsų išoriniam statusui ir sukelia gėdą, pavyzdžiui, mūsų charakterio ydos ir silpnybės, bet jame yra daug to, kas yra geriausia mumyse. Tai ypač pasakytina apie dabartinę situaciją, kai kurdami savo personažą esame linkę per daug pasitikėti savo išoriniu socialiniu vaidmeniu arba tuo, ką Jungas pavadino persona (kauke). Tai darydami mes padarome:

“. . „didžiulę nuolaidą išoriniam pasauliui – tai tikras pasiaukojimas, sutapatinantis žmogaus ego su persona (kauke); ir tokiu būdu iš ties egzistuoja žmonės, kurie mano, kad jie yra tokie, kokiais jie apsimeta“. Carlas Jungas, Du traktatai apie analitinę psichologiją

Mūsų persona niekada neturėtų mūsų įrėminti, tai turėtų būti tik vaidmuo, kurį vaidiname tinkamu metu. Jei mes įtikėsime, kad iš tiesų esame tos kaukės, kurias nešiojame, taip prarasime visą savo charakterio gėrį, kuris nesiderina su išorės primestomis mūsų asmenybės savybėmis, kuriomis buvo nutapytos mūsų personos. „Mūsų tikrasis „aš” pasitraukia šešėlį ir užleidžia vietą socialiniam pripažinimui“ (Carlas Jungas) ir mes tampame veidrodžiu to asmens, kuriuo, mūsų manymu, išorinis pasaulis nori, kad mes būtume. Visa tai turi didelę kainą, nes tamsoje lieka daug mūsų tikrojo charakterio savybių ir sukuriama susiskaldžiusi savastis/esybė/asmenybė.

Žmogus negali atsikratyti savojo „aš” dirbtinės asmenybės (persona) naudai be neigiamų pasekmių“, – rašė Jungas. „Net ir bandymas tai padaryti paprastai sukelia nesąmoningas reakcijas, pasireiškiančias bloga nuotaika, fobijomis, obsesinėmis idėjomis, paslėptomis mintimis, įžeidinėjimais ir pan. Socialinis „stipruolis” kaip taisyklė tėra mažas vaikas savo privačiame gyvenime, kur jis jaučia visas savo jausmų būsenas; jo disciplina (rolė) viešumoje (kurios jis ypač reikalauja iš kitų) sudūžta į gabalus privačioje aplinkoje“. Carlas Jungas, Du traktatai apie analitinę psichologiją

Norėdami išsiugdyti tvirtą charakterį, turime būti vieni iš nedaugelio, kurie vidinį susiskaldymą, atsirandantį dėl per stipraus susitapatinimo su mūsų socialiniu vaidmeniu, identifikuoja ir gydo. Turime pripažinti, kad mūsų persona yra tik dalis visos mūsų asmenybės, ir mumyse turi atsirasti būtina pareiga nusimesti savo socialinę kaukę ir įsigilinti į tai, kas slypi pasąmonės glūdumoje. Kad tai pasiektume, Jungas siūlo pradėti nuo labiau distiliuoto supratimo į tai, kas mes esame. Mūsų dėmesys šiuo momentu turėtų susiteltki į išorę ir mes turėtume identifikuoti ir pasižymėti aplinkinių žmonių charakterio bruožus. Šis patarimas gali atrodyti paradoksalus, nes mūsų asmenybė pirmiausia formuojasi stebint ir mėgdžiojant kitus žmones. Bet šio pratimo esmė yra sužinoti apie tai, kas slypi už mūsų bendraamžių kaukių, ir taip leisti apnuoginti tuos jų charakterio elementus, kurie kyla iš jų pasąmonės. Nes yra daug lengviau pažvelgti kas slepiasi už kito žmogaus personos, pastebėti jų elgesio neatitikimus, taip sakant, jų šarvų įtrūkimus, nei atpažinti tuos pačius elementus savyje. Be to, kadangi egzistuoja polinkis pasąmoningus mūsų charakterio bruožus projektuoti į artimą aplinką, šis pratimas mus taip pat leis atskleisti šiuos transliuojamus elementus savyje. Jei būsime nuoseklūs ir nuovokūs savo aplinkos stebėjimuose, šis išgrynintas požiūris leis mums lengviau susidaryti išsamų vaizdą apie tai, kas esame, ir kad:

Kiekvienas žmogus turi kažką nusikaltėliško, genijaus ir šventojo“.

Carlas Jungas, Du traktatai apie analitinę psichologiją

Tęsinys kitoje dalyje (7)
Straipsnių ciklo pradžia

Further reading

Paieškų pabaiga (14)

Kovos su vidiniu drakonu simbolinė reikšmė „Tai, kad toks [kolektyvinis] pasąmoninis turinys egzistuoja … yra gerai patvirtintas faktas. Svarbiausias įrodymas šiuo atžvilgiu yra trejų ir...

psichologine krize

Naujų kelių paieškos (13)

Tęsinys. 13 dalis Agonas yra senovės graikų terminas kovai, varžyboms ar konfliktams. Kai senovės Atėnai buvo savo šlovės viršūnėje, vyrų gyvenimas buvo sukoncentruotas į nuolatinę konkurenciją dėl...

viduramzio krize

Naujų kelių paieškos (12)

12 dalis. Tęsinys Vyriškumo ugdymas (2) Norėdami išsilaisvinti iš psichologinės regresijos gniaužtų ir pradėti siekti tikrojo vyriškumo, turime ugdyti heroišką požiūrį į gyvenimą. Šis požiūris yra...

Viduramzio krize

Naujų kelių paieškos (11)

11 dalis. Tęsinys Vyriškumo ugdymas Vyras negali išeiti iš šio pasaulio, kaip atėjo … vyras turi ką nors sukurti! Arthuras Milleris, „The death of a Salesman“ Sekančiose keliose dalyse...