Tęsinys. Penktojoje straipsnių ciklo dalyje toliau tęsiame pasakojimą apie gilaus darbo svarbą.
Antroji gilaus darbo taisyklė yra ta, kad niekada neturėtume laukti įkvėpimo. Nepaisant to, kiek nemotyvuoti galime jaustis tam tikromis dienomis, turime laikytis savo gilaus darbo rutinos. Įkvėpimas retai kada ištrykšta iš niekur. Jei to lauksime, niekada nedirbsime. Mūzos – įkvėpimo deivės – dažniau aplanko ir palaimina pasišventusius darbui ir atkaklius žmones, kurie kiekvieną dieną skiria darbui, net jei aplink juos dega pasaulis.
„Kai mes kiekvieną dieną atsisėdame ir dirbame, jėga susitelkia aplink mus. Mūza atkreipia dėmesį į mūsų atsidavimą. Ji pritaria. Mes pelnome palankumą jos akivaizdoje. Sėdėdami ir dirbdami tampame tarsi įmagnetinta lazdele, kuri traukia geležies drožles. Idėjos ateina. Įžvalgos papildo.” Stevenas Pressfieldas, Meno karas
Trečioji gilaus darbo taisyklė reikalauja, kad pabaigus paskutinę dienos giluminę darbo sesiją, mes turėtume nustatyti, ką Niuportas vadina „uždarymo (shut down) įpročiu“, ir nustoti galvoti apie su darbu susijusius klausimus iki kitos dienos. „Kai dirbi, dirbi susikaupęs ir įtemptai. Kai darbas yra baigtas, reiškia yra pabaigtas“(Cal Newport,„ Deep Work “) Šios taisyklės priežastis slypi mūsų pasąmonėje. Kai mes leidžiame sąmoningam protui pailsėti, pasąmonė perima mūsų sąmonę ir, turėdama didžiulį neuronų pralaidumą, apdoroja informaciją ir pateikia kūrybingus sprendimus, kurie mums niekada nebūtų atėję vien iš sąmoningos minties. Ši didžiulė mūsų pasąmonės galia, kurią dabar palaiko šiuolaikiniai psichologai vadinamoje pasąmonės minčių teorijoje, yra ta, apie kurią intuityviai žinojo daugelis didžiųjų kūrybingų istorijos protų.
„Vienas po kito garsiausi rašytojai, poetai ir menininkai patvirtina faktą, kad jų kūrybingiausi darbai jiems iškyla peržengus sąmonės slenkstį“. Percy Bysshe Shelley
Arba kaip rašė filosofas Bertrand Russell:
„… Kai turiu parašyti apie gana sunkią temą, geriausias planas yra galvoti apie tai labai intensyviai – tiek intensyviai kiek sugebi – kelias valandas ar dienas, ir to laiko pabaigoje „duoti” nurodymus, kad likęs darbas vyktų pasąmonėje arba kitaip „po žeme”. Po kurio laiko sąmoningai grįžtu prie temos ir pamatau, kad darbas padarytas.“ Bertrand Russell, Laimės užkariavimas
Galbūt paskutinė gilaus darbo taisyklė yra pati svarbiausia: turime išmokti jaustis komfortabiliai nuobodumo būsenoje. Nuobodulys visada buvo dirginanti būsena, nuo kurios žmonės refleksiškai bėgo. 17-ojo amžiaus filosofas Blaise’as Pascal pažymėjo, kad karalius turėjo išgalvoti juokdarį, kad išvengtų kankinančios būsenos, kai jis lieka vienas be nieko, išskyrus savo minčių kompaniją. Nors ir juokadarys galbūt sugebėjo suteikti karaliui laikiną nuobodulio pamiršimą, šiandien bet kurią paros valandą mes turime aibę galimybių rasti būdų nuobodulio išblaškymui. Gerokai paprasčiau nei turtingiausi praeities karaliai mes galime nepaprastai lengvai pabėgti nuo bet kokių nuobodulio užuominų žvilgtelėjimu į Sumanaus ekraną, ar tai Netflix, Youporn ar Facebook pagalba. Tačiau nuolatinis mūsų bėgimas nuo nuobodulio turi kainą, nes kuo daugiau tuščių savo gyvenimo vietų užpildome stimuliuojančiais išblaškymais, tuo labiau tampame priklausomi nuo jų ir tuo labiau mes įsitraukiame į chroniškai išsiblaškusių, nesugebančių susikaupti žmonių gretas, taip nebesugebėdami atlikti svarbių darbų. Tad jei ketiname ugdyti gilaus darbo įprotį, turime atsiriboti nuo priklausomybės nuo blaškymo. Ir mes galime tai padaryti savanoriškai išgyvendami potencialaus nuobodulio periodus ir praktikuodami sudėtingą „nieko nedarymo” meną.
„Jei kiekvieną galimo nuobodulio akimirką jūsų gyvenime – tarkime, laukti penkias minutes eilėje arba sėdėti restorane, kol atvyks draugas – palengvina greitas žvilgsnis į jūsų išmanųjį telefoną, tada jūsų smegenys greičiausiai buvo perjungtos į tašką, kur … jis nėra pasirengęs giliam darbui, net jei jūs reguliariai ir kruopščiai esatę suplanavę šį laiką sutelto dėmesio praktikai.” Cal Newport, Gilus darbas
Jei sugebėtume padaryti gilų darbą įprasta savo darbo rutinos dalimi, mes ne tik suteiksime sau geriausią galimybę išgyventi finansiškai darbo forma, kuris mums patinka, bet ir kaip papildomą naudą pastebėsime dramatišką mūsų gyvenimo kokybės pagerėjimą. Maksimaliai padidindami savo dėmesį kai dirbame pastebėsime, kaip padidės mūsų produktyvumas, net kai dirbame mažiau valandų. Judant kompetencijos link, padidės mūsų savivertės jausmas. Auginant „tokią intensyvią dėmesio koncentraciją mums nelieka jokio laiko ar reikalo galvoti apie nesvarbius dalykus ar jaudintis dėl savo problemų“ (Mihaly Csikszentmihalyi, „Srovė: Optimalios patirties psichologija“), mus mažiau veikia nerimas, baimės ir neurozės. Ir, galiausiai, ugdydami gebėjimą sumaniai valdyti savo dėmesį, mums bus lengviau gauti malonumą iš paprastų gyvenimo akimirkų. Gilus darbas yra profesinės sėkmės raktas, tačiau, kaip paaiškėja, jis taip pat yra ir esminis „gerai-gyvenamo gyvenimo” elementas. Kaip rašo Niuportas:
„Nesvarbu, ar priartėsite prie gilios veiklos iš neuromokslo, psichologijos ar kilnios filosofijos perspektyvos, – rašo Newportas, – visi šie keliai, atrodo, veda atgal į sąmonės gelmės ir prasmės ryšį. Atrodo, kad mūsų rūšis išsivystė į tokią, kuri klesti gilumoje ir beviltiškai vartosi seklumoje, tapdama tuo, ką galėtume pavadinti „Homo sapiens deepensis”… Gilus gyvenimas yra geras gyvenimas, kad ir iš kurio taško bežiūrėtume.“
