viduramzio krize

Naujų kelių paieškos (3)

Tęsinys.
Trečioje straipsnių serijos apie naujų kelių paieškas dalyje tęsime mintį, kad siekiant išgryninti vidinius norus, vienas iš būdų yra skirti daugiau laiko žaidimams. Primenu, kad straipsnių eiliškumas yra nurodytas numeriais pavadinime, tad jeigu nesate skaitę anksčiau sekusių tekstų, tai rekomenduoju juos perskaityti, nes šių straipsnių turiniai yra labai susiję.

Vienas iš būdų, kaip galime įžiebti pamirštas savo asmenybės gyslas, yra stengtis tapti labiau vaikišku.  Norėdamas nuraminti emocijas tikrai audringos viduramžio krizės metu, Jungas mėgo sėdėti ant Ciuricho ežero kranto ir statyti smėlio pilis, skirstyti akmenis į formacijas ar drožti žaislines figūras iš akmens ir medžio. Daugelis žmonių matydami, kad suaugęs žmogus žaidžia kaip vaikas ištisas valandas, mano, kad tai mažų mažiausiai keista ir kad yra švaistomas brangus laikas. Normalu, juk daugelis suaugusiųjų yra įsisavinę pragmatiškus gyvenimo aspektus. Visa jų energija turi būti skirta užsidirbti pinigų, gebėti funkcionuoti “visuomenėje” ir rūpintis palikuonimis. Bet koks likęs laisvalaikis paprastai praleidžiamas „išvykstant“ į pasyvų ekrano spoksojimą arba į tuščio butelio dugną. Gyvenimas yra tarsi stebimas iš šono, yra pamirštas gyvenimo “patyrimo”, jaunais gyvenimo laikais patirto “išgyvenimo” jausmas.

Tačiau jei norime išlikti gyvybingi mintyse ir tikime ateitimi eidami į antrąją gyvenimo pusę, turėtume iš naujo atrasti kaip žaisti ir skirti daugiau laiko hobiams ir pomėgiams, kurie neturi jokio kito tikslo, o tik teikia džiaugsmą ir prasmę DABAR. Kitaip tariant, gyvenimo viduryje svarbu atgauti kiekvienam vaikui aiškias žinias: žaidimas yra ir visada liks prasmę sukurianti aukščiausio lygio veikla.

„Žmogaus brandą parodo jo gebėjimas atgauti žaidžiančio vaiko nekaltumą“. Nyčė, „Anapus gėrio ir blogio“

XX amžiaus olandų kultūros teoretikas Johanas Huizinga pastebėjo:

Čia susiduriame su dar vienu labai teigiamu žaidimo bruožu: jis kuria tvarką, žaidimas yra tvarka. Į netobulą pasaulį ir į gyvenimo painiavą jis atneša laikiną, ribotą tobulumą … Gali būti, kad žaismo ir tvarkos panašumas yra priežastis, kodėl pvz. teatro spektaklis priklauso didžiaja dalimi estetikos sričiai. Žaidimas (vaidinimas) turi tendenciją būti gražus … Spektakliai mus užburia: tai „žavi“, tai „įtraukia“. Žaidimas yra siejamas su kilniausiomis savybėmis, kurias sugebame įžvelgti daiktuose: ritmu ir harmonija“. Johan Huizinga, Homo Ludens

Skirdami daugiau laiko žaidimams, galime sau padėti atgaivinti autentišką asmenybę, tuo pačiu suteikdami sau džiaugsmo ir jaudulio, ko dažnai trūksta suaugusiųjų gyvenime. Tačiau žaidimai nėra galutinis vidurio gyvenimo krizės sprendimas, nes šiuo metu mums pasąmonės yra pateikiama keletas egzistencinių dilemų: Ar turėtume susilieti su aplinkiniais ar siekti autonomijos?; Susitaikyti su beprasmiškumu ar kovoti su juo? Ir kaip galime rasti prasmę gyvenime, kuriame, poeto Williamo Yeatso žodžiais tariant, esame „pritvirtinti prie mirštančio gyvūno“? Šie egzistenciniai klausimai neturi galutinio sprendimo. Vis dėlto viduramžio metu ir už jo ribų Jungas suprato, kad svarbu praleisti daugiau laiko apmąstant šias dilemas. Antroje gyvenimo pusėje egzistuoja  nemenkas pavojaus  – „psichologinė mirtis“. Tai yra, kuo vyresni mes tampame, tuo labiau esame linkę įstrigti įprastuose ir nusidėvėjusiuose elgesio būduose bei normose ir kentėti tai, ką Jungas vadino „per daug miglota pasaulėžiūra, ribotu horizontu“. Žmogaus būklės mįslių apsvarstymas šį pavojų sumažina, nes, kaip pažymėjo Jungas, tai „suteikia galimybę išplėsti sąmoningumą“. Tai perkelia mūsų mintis į aukštesnes ir platesnes perspektyvas, kas užtikrina, kad mes nesustingtume ir išliktume atviri gyvenimo galimybėms.

“Gyvatė, negalinti nusimesti savo odos, žūsta. Taip pat atsitinka ir su tais protais, kuriems neleidžiama pakeisti savo nuomonės. Jie nustoja būti protu.“ Nyčė, „Dienos aušra“

Arba kaip rašė Jungas:

„Esminės gyvenimo problemos niekada nėra iki galo išspręstinos. Jei kada nors taip ir atrodytų, tai yra tikras ženklas, kad kažkas pakeliui buvo amžiams prarasta. Atrodo, kad problemos prasmė ir tikslas slypi ne kiek jos išsprendime, o nuolatinėje “veikloje” ties ja. Vien tik tai mus apsaugo nuo sąstingio ir suakmenėjimo“. Carlas Jungas, Gyvenimo etapai

Jei viduramžio krizę panaudosime kaip stimulą atrasti savo autentišką asmenybę, tapsime vaikiškesni ir analizuosime žmogaus egzistencines mįsles taip  praplėsdami sąmoningumą, mes gerokai padidinsime tikimybę, kad gyvenimo popietė bus prasmingesnė nei rytas. Nors  gyvenimo vidurys reiškia mūsų fizinių jėgų viršūnę ir nusileidimo link mirties pradžią, tačiau tinkamas požiūris ir mąstysena gali reikšti ir autentiško gyvenimo pradžią. Taigi, pereidami į antrąją gyvenimo pusę, turėtume išsikelti tikslą gyventi visavertiškai, kad, kai mirtis nuspręstų mus pamilti, mes galėtume pasakyti, kad tikrai gyvenome.

Arba kaip XX amžiaus graikų autorius Nikos Kazantzakis rašė:

„Nes tai buvo didžiausias mano užmojis: nieko nepalikti mirčiai – nieko, išskyrus kelis kaulus“. Nikos Kazantzakis III Dalis.

Tęsinys kitoje dalyje (4)

Further reading

psichologine krize

Naujų kelių paieškos (13)

Tęsinys. 13 dalis Agonas yra senovės graikų terminas kovai, varžyboms ar konfliktams. Kai senovės Atėnai buvo savo šlovės viršūnėje, vyrų gyvenimas buvo sukoncentruotas į nuolatinę konkurenciją dėl...

viduramzio krize

Naujų kelių paieškos (12)

12 dalis. Tęsinys Vyriškumo ugdymas (2) Norėdami išsilaisvinti iš psichologinės regresijos gniaužtų ir pradėti siekti tikrojo vyriškumo, turime ugdyti heroišką požiūrį į gyvenimą. Šis požiūris yra...

Viduramzio krize

Naujų kelių paieškos (11)

11 dalis. Tęsinys Vyriškumo ugdymas Vyras negali išeiti iš šio pasaulio, kaip atėjo … vyras turi ką nors sukurti! Arthuras Milleris, „The death of a Salesman“ Sekančiose keliose dalyse...

viduramzio krize

Naujų kelių paieškos (10)

10 dalis. Tęsinys Antrasis “aš” Stipraus nepasitenkinimo savimi jausmo viena iš priežasčių yra tai, kad mums trūko mus įkvepiančių asmenybių. Tai yra trūkstama mūsų psichologinės...